Neolituanai garsėja ne tik kaip akademikai, bet ir kaip bendruomenė, mokanti švęsti. Todėl nenuostabu, kad ir vėl mūsų, neolituanų kieme šventė – Filisterių sąjungai jau visas šimtas metų! Šimtas metų – tai ne tik gražus skaičius. Per šį šimtmetį pasikeitė laikai, teko išgyventi tremtį, vėl atsikurti Lietuvoje ir augti su nepriklausomybę atkūrusia valstybe. Tačiau žinot, kas nepakito? Filisterių rūpestis neolituanų jaunimo likimu ir korporacijos ateitimi. Jau šimtmetį nesuskaičiuojama – bent jau humanitarei teksto autorei – galybė filisterių kartų dalijasi patirtimi, patarimais, palaikymu, o prireikus, priklausomai nuo istorijos laikmečio – litu, doleriu ar, dabar jau, euru.

Istoriškai Filisterių sąjunga susikūrė dabar jau, atrodytų, gūdžiais 1926 metais. Bet buvo šilta rugpjūčio 24-oji, o filisteriai dar jauni, energingi, plaukai dar ne žili, tai nei gūdumo, nei liūdesio nebuvo nė kvapo, nors ir nuoma bei elektra buvo brangi. Jau keturis metus jie buvo neolituanais. Vieni jau buvo spėję baigti studijas, kitiems, diplomų įteikimo šventė artėjo, tačiau kartu vis stiprėjo liūdesys dėl artėjančio išsiskyrimo su korporacija. Nenorėjo jie nutraukti ryšio su korporacija, su kuria, būdami studentais buvo užmezgę glaudžią draugystę ir kurios įsteigimui bei augimui paaukojo daug jėgų, energijos ir nemiegotų naktų. Jau keli buvę alumnai ir be penkių minučių nebe studentai mintijo, kaip čia protingiau pasielgti ir išlaikyti bendrystę. Mąstė, mąstė ir primąstė: reikia steigti Filisterių sąjungą, kuri „organiškai rištų baigusius mokslą neolituanus su dar bestudijuojančiais vienminčiais“ ir būtų korporacijos tąsa už akademinio gyvenimo ribų.

Filisteriai ne tik kalbėjo, bet ir veikė. Savo veiklą filisterių sąjunga pradėjo anuometiniu žodžiu tariant – neskaitlingai– vos kelių filisterių būrelis. Tarpukariu universiteto studijos dažnai tęsdavosi ilgiau, nei dabar: tekdavo derinti mokslus su darbu, ieškoti lėšų studijoms ir pragyvenimui ar įveikti kitus gyvenimiškus iššūkius. Nepaisant to, po dviejų metų korporacijoje, jau buvo pirmieji septyni ne tik diplomuoti Lietuvos universiteto teisininkai, bet ir pirmieji filisteriai. Praėjus vos metams, jų jau buvo penkiolika. Jie 1926 m. vasarą parengė Filisterių sąjungos įstatus, o rugpjūčio 24 d. sušauktas susirinkimas, kuriame jie priimti ir išrinkta pirma valdyba. Jai vadovauti pavesta inžinieriui Vytautui Vileišiui – vienam iš Filisterių sąjungos ir pačios korporacijos steigėjų.

Filisterių sąjungos nariams buvo svarbu ne tik puoselėti bendruomeniškumą ir palaikyti ryšius su akademiniu pasauliu, bet ir toliau arti visuomeninio gyvenimo dirvonus. Jie matė, kad nors dauguma filisterių aktyviai reiškėsi įvairiose visuomenės veiklos srityse, vis tik dalis apsiribodavo tik savo profesiniu darbu, nedalyvaudami visuomeniniame gyvenime. O vidutinio amžiaus jaunimui, pasiryžusiam dirbti valstybės gerovei to juk negana! Gi vienas iš „Neo-Lithuania“ tikslų buvo ir tebėra – „visuomeninė veikla, kaip bendruomenės ir kultūros vertybių kūrimas”. Todėl filisterių veikla įgavo įvairias formas: jie rašė poleminius straipsnius korporacijos spaudoje –
„Jaunojoje Lietuvoje“, „Studentų balse“ ir „Akademike“, skaitė viešas paskaitas, dalyvavo korporacijos šventėse ir toliau puoselėjo visuomeninį bei kultūrinį gyvenimą.

Todėl ir šiandien, planuodami triukšmingą sąjungos šimtmečio šventę, filisteriai nusprendė atsigręžti į senąsias tradicijas. Jų sumanyme – ne tik bendrystės šventė, suburianti vyresniuosius filisterius ir dar juodomis kepurėlėmis pasipuošusius juniorus, stiprinanti organizacinius ryšius ir puoselėjanti korporantišką dvasią, bet ir proto šventė. Kaip pasakytų senieji filisteriai – metas arti visuomeninę vagą! Tiesa, laikraščio filisteriai šį kart neleido, bet pakvietė į net dviejų dienų programą, kurios metu teko pakrutinti ir smegenų vingius, ir kaulelius.

Dviejų dienų Filisterių sąjungos fiesta turėjo prasidėti rugpjūčio 22-ąją. Tiesa, rytas pateikė netikėtų staigmenų – telefonai gąsdino pranešimais apie tądien siausiančią audrą. Bet neolituanų taip lengvai neišgąsdinsi! Todėl vėjuotą rytą kepurėlėmis ir šventinėmis juostomis pasipuošę susirinkome prie Vytautinės – Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios, kur tradiciškai prasideda didesnių neolituanų švenčių iškilmės. Šv. Mišiose meldėmės už organizacijos gerovę, anapilin išėjusius korporacijos narius ir draugus. O vėliau, kupini šventinės nuotaikos, kilome į Parodos kalną, kur istoriniuose korporacijos rūmuose vyko akademinė šventės dalis – diskusija „Lietuviškų akademinių organizacijų vaidmuo stiprinant Lietuvos valstybę 1918–2026 metais“.

Pirmojoje diskusijos dalyje sen. Marija Navickaitė kalbino lietuvių išeivijos istorijos specialistę dr. Daivą Dapkutę, istoriką dr. Arvydą Anušauską ir išeivijos atstovą, lietuviškų organizacijų JAV veikėją Arūną Pemkų. Pokalbyje buvo prisimintas lietuvių jaunimas po Antrojo pasaulinio karo pasitraukęs iš Lietuvos ir atsidūręs DP (perkeltųjų asmenų) stovyklose, o vėliau Jungtinėse Amerikos Valstijose, taip pat jų visuomeninė veikla akademinėse organizacijose. Šis istorijos tarpsnis neolituanams ypač svarbus – juk tai mūsų istorijos dalis. Daliai korporantų teko pasitraukti iš Lietuvos, gyvenimą ir visuomeninę veiklą tęsti DP stovyklose, o vėliau išvykti į JAV, Kanadą ar Australiją ir kur teko viską kurti iš naujo – nuo nulio. Gyvendami laisvajame pasaulyje jie atkūrė korporaciją ir tęsė jos tradicijas. Vėliau šiomis tradicijomis dalijosi su jau nepriklausomoje Lietuvoje atsikūrusiais neolituanais – perdavė pagarbą ir meilę Tėvynei, puoselėjo korporantišką dvasią, o prireikus ir materialiai rėmė jaunus studentus. Tokia pagalba buvo itin svarbi nepriklausomybę atkūrusios valstybės jaunimui. Diskusija leido pažvelgti į mūsų bendruomenės patirtis platesniame pasaulio lietuvių istorijos kontekste ir dar kartą įsitikinti, kad korporacijos istorija neatsiejama nuo Lietuvos istorijos.

Antrojoje diskusijos dalyje pirmasis Lietuvoje atkurtos korporacijos pirmininkas fil! Jonas Vitkauskas kalbino istoriką prof. dr. Valdą Rakutį, ateitininką Gediminą Karoblį ir VDU Absolventų klubo prezidentą Vaidą Repečką. Šiame pokalbyje dėmesys krypo į šiandienos aktualijas: kodėl XXI amžiuje vis dar svarbios akademinės bendruomenės, kaip sudominti jaunimą ir kodėl būtina stiprinti pilietinį visuomenės audinį. Arba, kaip sakytų senieji neolituanai – toliau arti visuomeninės veiklos dirvonus.

Įkvėpti akademinių diskusijų, pasikrovę geros energijos ir pasisėmę idėjų ateities planams, nepaisydami tebesiaučiančio vėjo, patraukėme į „Volfas Engelman“ Galeriją, kur laukė stilizuotas alutis-pokylis. Jei manote, kad ten tik alų midų gėrėme, per barzdą varvėjo, o burnoje nė lašo neturėjome, – klystate! Čia netrūko širdžių šilumos, bendrystės, prisiminimų, padėkų, liepsnojančio krambambulio ir, žinoma, korporantiškų dainų. O vėliau – ir šokių. Juk sakiau, kad teko ne tik smegenų vingius pakrutinti, bet ir kaulelius pakratyti!

Taip pat, atvykus į šventę laukė ir staigmena. Visi žinome, kad su amžiumi žmonės darosi vis sentimentalesni. Ne išimtis ir senieji filisteriai. Todėl buvo parengta parodėlė, kurioje dalijomės savo istorijos reliktais: šimtametėmis kepurėlėmis, leidiniais, dovanomis, atminimo ženklais ir net fil! Vytauto užsiliepsnojusia kepurėle. O kur dar nostalgiškos korporacijos nuotraukos, menančios daugiau nei šimtmetį!

Antrąją dieną, vidurdienį, – vieni išsimiegoję, kiti gal kiek mažiau, – skambant bažnyčių varpams ir audros padarinius šalinančių pjūklų gausmui, susirinkome prie istorinių korporacijos „Neo-Lithuania“ rūmų. Čia turėjo prasidėti ekskursija po neolituanišką Kauną. Filisterių sąjungos jubiliejaus proga ekskursiją dovanojo fil! Marius Mockaitis, fil! Linas Maknavičius, fil! Ričardas Ulozas ir sen! Marija Navickaitė. Nors ekskursija turėjo būti nemokama, neapsigaukite – nieko nemokamo nebūna! Dalyviams teko atidirbti kiekvienas gavo dainų lapus ir keliauti po miestą teko demonstruojant muzikinius gebėjimus, su dainomis. Todėl tikriausiai viena įspūdingiausia ekskursijos stotele tapo funikulieriaus prieigos, kur fil! Marius užtraukė „Funiculì, Funiculà“. Už dainas, gerą nuotaiką ir ištvermę korporantai buvo apdovanoti: po beveik šešias valandas trukusios ekskursijos fil! Linas visus pavaišino gaivinančia „Smetoniška“ gira.

Taip ir prabėgo dvi šimtmečio fiestos dienos – su istorija, diskusijomis, dainomis, prisiminimais ir gyva korporantiška dvasia. Dar kartą įsitikinome, kad šimtmetį skaičiuojanti bendruomenė gyva tol, kol jos nariai ne tik saugo praeitį, bet ir drauge kuria ateitį. Tad šiandien sveikiname Filsiterių sąjungą, kuri tęsia neolituanišką tradiciją. O savo trumpą tekstuką norėčiau pabaigti ilgamečio Filisterių sąjungos pirmininko žodžiais, kuriais jis baigė savo sveikinimą dešimtmečio proga „Te gyvuoja korporacija „Neo-Lithuania“ ir filisterių sąjunga!“

_{Sen! Marija Navickaitė}